O mes jau ten buvom...

Mintys galvoje dar niekaip nesusiguli. Įspūdžių daug ir įvairių. Pinasi tos mintys, persipina viena su kita. Bet bandysiu kažkaip jas padėlioti...

Kažkada galvojau, kad tik visiški bepročiai eina tokius atstumus be miego.

100 km??? Pėsčiomis? Jau aš tai niekada nesiryžčiau tiek eiti!!! Ir mintys, ir balsas tai kartojo ne vieną kartą. Bet eilinį kartą pasiteisino man, kad niekada nesakyk niekada!

Įveikus ne vieną 50 km maršrutą, kas irgi kažkada buvo kažkas nerealaus, pastebėjau, kad mintys jau pradėjo suktis ir apie tą "bepročių" šimtuką. O gal mėgint? Gal ir įveikčiau? Na bet neeeee, tikrai ne man :D. O ir su kuo tiek eiti tikrai nerasčiau. Viena tikrai neičiau, bijau tamsos. Taip ir nurimo tos mintys.

Nurimo iki to laiko, kol nesusipažinau su Tomu (instagrame - zygiu ligonis). Susipažinome TrenkTuro fanų grupėje FB, tiesiog pasikomentuodami po įrašais. Tai aš jį pasveikindavau su įveiktu maršrutėliu, tai jis mane. Po kiek laiko Tomas komentaruose jau vis pabrėždavo, kad gana ten žygiuoti "vaikiškais" atstumais, laikas ir mano pirmajam šimtukui, kad tikrai jau esu tam pasiruošusi ir pan. Taip vis labiau pradėjau galvoti, o kodėl gi ne? Gal tikrai jau galiu? Tik bėda viena, neturiu su kuo. Viena gi tikrai neisiu.

Tačiau vieną dieną Tomas, galbūt tik juokais, bet pasisiūlė palydėti. Taip vis labiau pradėjome kalbėtis apie tą šimtuką. Susitikome keliems solo žygiams, išbandyti ar žygiuojasi kartu. Viskas ok, biolaukai sutiko, tempai nelabai, bet menka bėda man, jam prasčiau šliaužti pagal mano tempą...

Kitas žingsnis žinutė mano ištikimajai bedražygei. Pajuokaujant. Tomut?! Tai jau gal imam 100 km??? Pripažinsiu, tikrai nesitikėjau gauti tokį atsakymą, kokį gavau. Matyt nesuprato ką perskaitė, atrašė IMAM! (Gali atmintis šiek tiek šlubuoti, kaip ten žodis žodin tas mūsų susirašymas vyko, bet esmės nekeičia :D.)

Ir štai taip, balandžio 19 dieną, pilnom nerimo širdim mes jau lėkėm link Lenkijos. Link savo pirmojo šimtuko. Iki šio laiko abejonių buvo visokių. Vieną dieną rodėsi lyg ir turėtume įveikti, kitą dieną mintys sakė net nesvaikit, be šansų tiek įveikti.

Balandžio 20 d rytas. Papusryčiavę lekiam į startą. Taip 8 ryto prasidėjo mūsų nuotykis. Kelias į visišką nežinomybę. Prisigasdinusios, kad bus sunkiau nei sunku. Pasižadėjusios sau tiesiog eiti kol galim ir tiek. Mintyse jau net gi matavomės ir "gėdos autobusiuko" sėdynę. "Gėdos autobusiukas" - jei pasiduodi, tai parveža iki finišo TrenkTuro automobilis.

O buvo tikrai lengviau nei tikėjomės, nes tikėjomės matyt jau per daug blogai. Tikriausiai tai mus ir išgelbėjo, nes laukėm to blogiau, nei blogai... Kurio taip ir nesulaukėm.

Mintys dar vis nesidėlioja.

Pirmoji mintis šaunanti į galvą - MES šaunuolės!

Tolimesnės mintys - Mes tai padarėme!!! Jėga!!! Super!!! Didžiuojamės savo ištverme!!!

Ar buvo sunku? - Sunku, vietomis net labai sunku, bet ne taip sunku, kaip įsivaizdavau, kad bus. Iš ties psichologinis pasiruošimas buvo 100 balų!

Ar prisitryniau puslių? - O taip! Net netrinantys batai apdovanojo mažuosius pirštelius ir vieną kulną po gražią didelę puslę. Pleistrai kurie pasiteisina visu 100% tik Compeed. Išbandžiau kitus panašius, tai ne ne ne. Bėda bėdelė.

Ar skauda kojų raumenis? - Labai minimiliai. Taip pat, kaip po visų ankstesnių žygių. Fizinis pasiruošimas - 100 balų.

Ar patiko eiti dieną? - Tikrai taip! Labai gražias vietas pražygiavom. Užburianti žalia spalva, įspūdingos smėlio kopos, gražūs miškai, graži pelkė. Linksma kompanija. Visiškai neprailgo diena.

Ar patiko eiti naktį? - Ne, ne, ne. Ilgokai mačiau tik kelią po nosim ir arba du, arba vieną žiburėlį priekyje. Darosi nuobodu eiti, tiesiog eini ir tiek. Man patinka matyti kur einu, dairytis, grožėtis vaizdais. O čia aklina tamsa. Plius visą naktį lijo. Čiuženantis lietpaltis vis gąsdino. Vaidenos, kad kas prabėga šalia. Vaizduotė dirbo savo darbą. Vienu metu lyg ėmė miegas, bet ten gal tiesiog nuovargis. Tai šliaužėm kaip vėžliukai, tai vėl spartesniu žingsniu tupsėjom.

Kokios mintys einant naktį? Oi įvairios. Svajoji apie šiltą lovą, mintyse jau lyg ir medalį kabiniesi ant kaklo ir vėl ta šilta lova :D. Vietomis pagauni save, kad visai nieko negalvoji. Vėliau galvoji ar čia man skauda jau ką nors? Ką labiau skauda? Ar ilgai tęsis tamsa? Kokio velnio čia aš tysiuosi? Ai tiesa, bandau gi savo ištvermę, viskas ok, einam toliau. :D

Einam tylėdami, arba jau juokiamės iš nieko, iš bile ko. Tai krėslo vidur miškų užsimanom. Radom, nuvirtęs medis jį atstojo. Pasėdėjom kol erkė ant mano rankos nepajudino mūsų tolimesniam ėjimui.

Tai Tomos "Velniškas greitis" nuskamba tyloje :D.

Tai mano "man jau atsibodo eiti", "noriu namo":D.

Tik Tomas kantriai, tyliai pirmas žingsniuoja vis atsisukdamas žvilgterėti ar dar mūsų žiburėliai neguli kur ant žemės. Nusišypso susitikus žvilgsniams, mintyse įtariu ir pasijuokia iš mūsų. Paklausia ar viskas gerai. Keliaujam toliau.

Prasidėjus nugaros skausmui truputį neramu darėsi, bet Nimesil išgelbėjo. Viskas ok, keliaujam toliau.

Šį kart šiek tiek teko nusivilti TrenkTuro organizuotumu.

Maršruto sužymėjimas. Rodyklių ilgokais tarpais arba visai nėra, arba yra bet be atšvaitų. Naktį tai pliuso tikrai nepriduoda. Kai jau slenki kaip šešėlis, norisi aiškesnio/ryškesnio sužymėjimo. Visa laimė, kad turėjom kas pasirūpina maršruto sekimu. Didelis ačiū Tomui, kuris ėjo pirmas sekdamas, kai kur vos įžiūrimas, nuorodas. Mums tereikėjo tik sekti paskui jo žiburėlį... Be jo gal verkusios būtume vidur miškų.

Maistas. Visada džiaugdavausi TrenkTuro duodamu maistu, užkandukais. Šį kartelį galiu pasidžiaugti tik keliais užkandukais (labai skanūs buvo sausainiai su varške ir su vyšnių įdarais) ir tik vienu, iš trijų žadėtų, šiltu maistu. Dešrelės su bulve ir kopūstais buvo labai skanu. Antras karšto maisto punktas jau ne mano skoniui, labai jau rūgštūs tie barščiai. Pasitenkinau tirščiais. Paskutiniam punkte jau buvo likusi nebevalgoma, beskonė, šalta grikių košė. Nevalgiau. O žali bananai, kurių neįmanoma buvo nulupti jau nepykdė, bet kėlė juoką. Labai linksmos savanorės pasitiko šiame, labiausiai pasaulyje neprinokusių bananų poste. Bet mandarinas ir obuolys buvo tobulo skonio. Bananą dar vis nokinu :D. Kavos nei vienam punkte nebuvo, liūdesiukas... Na, bet ne pavalgyt ir ne kavos gert kaip sakant susirinkom.

Kokie orai mus lepino? - O jau oro tai gavom visokio. Juokėmės, kad praėjom ne tik visus paros, bet ir metų laikus. Gavom ir nežadėtos saulutės, ir stipraus/lengvo lietaus, ir vėjo, ir krušos, ir lengvų snaigių.

Ar kartočiau 100 km? - Manau, kad ne. Taip rašiau iš kart po žygio. Tik niekam nesakykit, bet jau truputuką kitaip manau ;) :D.

Buvo įdomi patirtis ❤️

Buvo labai įdomus nuotykis ❤️

Ačiū mano ištikimajai, linksmajai bendražygei Toma G-ė ❤️ Didžiuojuosi ja iki begalybės. Tas jos negyvas žvilgsnis į žygio pabaigą dar vis dabar stovi man akyse. bet ji tai padarė! Ji šaunuolė!

Ačiū mūsų pagalbininkui Tomui ❤️ Be jo pagalbos be šansų būtų buvę įveikti šį gyvenimo nuotykį. Ačiū jam dideliausias už kantrybę su mumis. Tu šaunuolis!

Ačiū TrenkTuras už suteiktą tokią galimybę ❤️

Mūsų pritupimų iššūkis einant 100 km. -> Būtina pažiūrėti!

Video 100 km. -> Video 100 km ir -> Video 100 km nr 2